Atostogos kaime

Kelias dienas pailsėję po Slovakijos, išskubėjome savojo kaimo link. Na, žodį 'savojo' aš per drąsiai vartoju, tiksliau būtų vyro kaimo link. Jau esu minėjusi, kad jis yra Utenos raj. visai netoli "Aukštaitijos nacionalinio parko". Tad dienas leidžiame prie parke prie ežerų, o vakarus kaime prie laužo :D Bet koks baisus skirtumas stovyklavietėse gegužės ir liepos/rugpjūčio mėnesiais. Mes, jau kažkelinti metai iš eilės, ten stengiamės pirmą kartą ten nulėkti gegužės pradžioje. Stovyklavietės tuščios, ŠVARIOS, nebaisu, kad šunys laksto ir šmirinėja bet kur. Vasaros įkarštyje viskas atvirkščiai. Susiradus vietą, reikia išsirinkti stiklus, skardines nuo konservų. Šunys iš krūmų traukia kaulus ir kitokias žmogaus išėdas. Apdegę rąstigaliai mėtosi bet kur. Kodėl, kai kuriems žmonėms nerūpi po savęs palikti viską tvarkingai??? Juk daug žmonių ir su mažais vaikais atvažiuoja. Pykstam, kad neleidžia prie ežerų pakrančių prieiti savininkai... Aš irgi neleisčiau, nes nėra malonu kuopti kitų šiukšles! Kada pasikeis karta ar žmonių mąstysena ir pradėsim tausoti tokius gražius kampelius?

Daug pasakoti apie patį kaimą kaip ir nėra ką. Senas namas, senas sodas, senas ir sukrypęs lauko tualetas, aplink laukai ir miškai. Nuosavas keliukas vedantis per mūsų kiemą link antrosios sodybos. Ir viską galėčiau apibūdinti tik vienu žodžiu "laisvė" arba "22 ha laisvės". Žinoma, miškas neįžengiamas beveik, pilna pelkynų toje laisvėje, bet ten ir neinam. Pasileidžiam laukais...

Nežinau ką dar pasakoti, nes nemoku aprašyti tų jausmų, kurie apima ten nuvažiavus. Juk ten ir naktys tamsesnės ir dangus labiau žvaigždėtas ir balsų įvairovė aplinkui. Tai ne miesto triukšmas, o tikros gamtos garsai, pradedant gegutės kukavimu gegužę, pelėdos ūkavimu naktį, žiogų (ar svirplių) svirpimu, varlių kurkimu, vėjo šiurenimu medžių viršūnėse :) O vieną kartą net porą stirnų baubdamų (ar kokį jos ten garsą leidžia) prabėgimu visai šalia, gal 10 metrų atstumu. Leidžiant vakarus kieme prie laužo net kalbėtis nesinori. Gera dviese tylėti :) Radiją, televiziją ten pamirštame - neįdomu. Daug įdomiau klajoti laukais, nueiti iki kaimynų. Vat kaimas man primena Slovakiją. Ten einant kalnuose visi susitikę sveikinasi. Kaime irgi panašiai. Nedaug tų kaimynų (artimesnių ar tolimesnių) visi nuo senų laikų ten gyvena ir vieni kitus pažįsta, tad daugmaž žino kas pas ką atvažiuoja ir susitikus sveikinasi, šypsosi. O viena bobulytė kokio skanumo varškės sūrius iš nenugriebto pieno gamina - pirštus apsilaižyti galima. Aš nemėgstanti parduotuvinių sūrių, šitą valgau pilna burna ir atsivalgyti negaliu, o bulvės šviežios kaimiškos, kokio nuostabaus skonio, pomidorai... Niam niam...

Važiuojant laukais, pilna gandrų (gandrų aplamai tame krašte daug). Arba koks nenusakomas jausmas stebėti lapę iš automobilio (važiavom pro šalį). Žinoma, tokie vaizdai pasitaiko tik tada, kai fotoaparatas, kur bagažinėje įmestas :D Šį kartą stirninas mums ant kelio pasitaikė. Greit sustojom ir stebėjom jį, o jis mus ir palengva dingo krūmynuose. Kažkodėl ten net erkės man nebaisios. Tai toks nerealus man kraštas. Kaip pasaka kokia...

Šiemet truputį nemaloniai nuteikė vienas įvykis, kai atvažiavo kažkas pamedžioti ar pabrakonieriauti. Jei pavyks, rugpjūtį pabandysim išsiaiškinti, kas tai buvo. Na, nėra malonu sėdėti prie laužo kieme, kai už 300 metrų kažkas šaudo. Apsidžiaugiau tik tuo, kad jau buvom pargrįžę iš laukų. Negražių dalykų kaimynai apie tas medžiokles pasakoja, bet paprasti kaimo žmonės bijo ką nors daryti. Mes irgi ne ką galime, kai geriausiu atveju ten apsilankom 3 kartus per vasarą.  Prieš normalią medžioklę ir medžiotojus neturiu nieko prieš. Bet brakonieriavimui nepritariu.

Kada nors, geresniais laikais, svajojame truputį aptvarkyti sodybą, kad ir žiemą galėtume ten nuvažiuoti. Norėčiau ten būti per Kalėdas ar Naujus Metus. Tokia ramuma aplinkui... Jeigu baltos Kalėdos, tai būtinai reiktų slidžių (tai kas, kad nemoku su jo elgtis ir vaikystėje turėtas sulaužiau), juk tokios kalvos ten, tik čiuožk. Arba švęsk Naujus trankiai, garsiai - juk niekam netrukdysi. Ir nereikės daugiabučio kieme saugoti girtų dėdžių nesaugiai leidžiamų fejerverkų ar stiklo šukių. Būtum tik pats ar su savais. Graži vizija, kuri neaišku ar išsipildys, bet lengviau gyventi, kai turi svajonių.

Daugiau nebesvaigsiu, o tik kiek pakomentuosiu nuotraukas. 

Ir visai neblogai tie prancūzai plaukia

baimės akys didelės, bet ji plaukia visai gerai

Paplaukiojus reikia gerai išsišluostyti. Kokai patogiau ant žolės (pelenuose dar smagiau, bet nėra nuotraukos)

kiti šluostymuisi naudoja tam skirtą paklotą ir daro neįtikėtinas pozas

ir kažkodėl tampa dar murzinesni nei buvo prieš maudymą

Dailusis skraidymas

Žolė iš manęs atimta ir nebereikia šokinėti

Ramus poilsis

Saulėta...

Pamačius "priešą" Oriukė bando pasiversti drakonu

"Šeimyniška idilė" anot mano vyro

Matuojuosi ekskavatorių pas kaimynus

ir pabaigai debesai

Viskas :)

Paskutinis vakaras (2009-07-18)

Sparčiai temsta (lietaus debesys puola), žaibuoja aplink, o man net nesinori rašyti. Atrodo, kad jei neaprašysiu paskutinės dienos, tai ji ir nesibaigs. Deja... Kyla vėjas, rodosi teks į kambarį kraustytis.

Į kambarį nesikraustėm, bet 20 minučių rašymą teko nutraukti, nes užėjo baisi liūtis (tik trumpa). Į kambarį net nespėjom nubėgti, tad sutūpėm ant savo kambario lango palangės. Iš viršaus nuo lietaus saugojo nedidis stogas bei balkonas. Lietus liovėsi, nusivaliau sausai stalą ir vėl galiu laisvai rašyti.

Ši diena buvo skirta pasikultūrinimui. Nuo ryto vėl karšta, tad niekur jau nekopsi, bet ir namie juk nesėdėsi. Pasiėmėm Brenduką ir judam į Stara Lubovna miestuką. Tai pas juos krūva Stara ir Nova miestelių :D. Trumpam sustojam Kežmarok miestelyje. Nufotografuojam tuščią pėščiųjų alėją, bažnyčią (išskirtinės bažnyčios Slovakijoje. Beveik visų bokštuose yra laikrodžiai.)
ir greit traukiam toliau. Pakeliui bandau fotografuoti iš važiuojančio automobilio, bet niekas nesigavo.

Kežmarok

Taigi privažiuojam Stara Lubovna ir savo džiaugsmui pamatom, kad pilies papėdėj dar yra muziejus „Po atviru dangumi“. Jis panašus į mūsų Rumšiškių muziejų, tik daud daug mažesnis. Su šunimi po jį vaikščioti leidžiama (tik į namelių vidų negalima vestis), tad einame kartu. Bandau rodyti nuotraukas, ir jei pavyks atrinkti iš lankstinuko, parašysiu metus.

Kaimelis iš viršaus

Katalikų bažnyčia, pastatyta 1833 m.

Malūnas

Pirtis (o kaip šildydavo vandenį?)

Mokykla (6-12 metų vaikams)

Staliaus dirbtuvės

Nebeatrenku kas čia :(

Kalvio dirbtuvės (pastatytos antroje pusėje XIX a.)

Gyvenamieji namai (nuo aviganio iki dvaro prievaizdo)

Su Brendžiu vis laikomės šešėlio. Už vienos trobos jis rado kažkokią nedidelę balą ir... joje pasitrynė, kol aš žiopsojau kažkur kitur. Ką gi, vaikštome su paršeliu. Nuo kalnų ožio iki paršelio nusirito :D. Dar su tokiu ir nusifotografuoju.



Apžiūrėjus šį kaimelį judam link pilies. Po pilį vaikščioti su šunimi negalima. Žinoma, juk tai ne pernykštė Spišo pilis, kurios tik vieni griuvėsiai. Šioje ne viena menė yra. Bet! Su šunimi man leidžia sėdėti pilies kieme, pavėsyje ant normalaus suoliuko. Taigi, aš lieku, o Egis su fotoaparatu išeina. Užsisvajojus pakeliu akis į pilies sieną, o siaube, griaučiai. Net akinius nuo saulės nusiėmiau ir pasižiūrėjau dar kartą. Tikrai griaučių maketas, bet kaip tai buvo netikėta. Sėdėjom ilgai ir nuobodžiai. Brendulis išsitiesęs po suoliuku sau knarkė, tuo sukeldamas jaunuolių stovinčių prie pilies įėjimo juoką. Grįžus Egiui, aš patraukiau pasivaikštinėti po pilį. Tad dedu nuotraukas. 

Griaučiai

Vaizdai iš įvairių pilies vietų

Vienas iš valdovų Leopoldas I

Kažkurie valdovai

Kankinimų vieta

Trofėjai

Koplyčia

Koridorius link miegamojo

Patranka ir šiaip pilis

Viena iš menių

Egiui pasisekė labiau nei man, nes jis su grupe turistų matė pasirodymą kaip senovėj medžiojo su sakalais ir šunimis. Na, pasirodymo su šunimis (pointeriai ten buvo) jis nematė, nes per karštį šunys atsisakė vykdyti komandas ir išgirdę kokią, griūdavo aukštielniki, tuo sukeldami visų juoką.

Sakalas irgi toks „prie bajerio“. Man einant pro juos, berniukas švilpimu jį kvietė, bet paukštis vis nutūpdavo kokius 5 metrus nuo jo. Jam vėl pašvilpus ir ranką parodžius, kur turi atskristi ir nutūpti, jis nuskrisdavo iki tvoros ar ant pilies sienos. Kai teko pro jį praeiti nebuvo labai jauku :).

Išeinant iš pilies, šunis irgi vedėsi jau iš jos. Nesivargina ten žmonės ilgai dirbti. 16 val. ir muziejai užsidaro. Du patinai pripuolė prie Brendžio lyg ir ne visai draugiškai. Konflikto nebuvo, tuo pačiu mes juos paglostėm ir už antkaklių atitraukėm nuo Brendulio. Brendžiui tik vienas jų buvo įdomus. Tiksliau viena, nes iš trijų šunų viena buvo kalė.

Po visų apžiūrų dar užšokom į kolibą pavalgyti tradicinės česnakinės sriubos. Skani man ši sriuba, labai skani. Pernai irgi valgėm jos ir daugiau nacionalinių patiekalų ragavom, bet sriuba paliko didžiausią įspūdį. Viriausi ir namie. Ir dar virsiu :). Norit paragauti? Užsukit į svečius :). Rimtai kalbu.
Grįžtant namo ir vėl po 18 val. ir vėl visos pajėgos skirti rasti dirbančiai parduotuvei. Laimė, prie pat namų dar kioskas dirba, tad nusiperkam alaus vakarui.

Va ir visi mūsų nuotykiai. Artėja antras lietaus debesis, kraustomės jau į kambarį. Kelios nuotraukos iš mūsų gyvenamojo būsto ir jo aplinkos

Ryt anksti keltis ir judėti link namų. Iki susitikimo Lietuvoje!!!

P.S. Kelionė namo

Dar trumpai apie kelionę namo. Juokėmės, kai pamatėm, akd iš ryto lyja. Pernai važiavimo namo dieną irgi lijo. Artėjant prie Krokuvos papuolėm į kamštį, tai 120 km važiavom 4 valandas. Varšuvą vėl vakare lyg ir be problemų pravažiavom, bet nuo Augustovo buvo be galo daug lengvųjų automobilių (matyt karštas savaitgalis daug ką prie ežerų išvijo), tad tamsoje nebuvo labai malonu vyrui vairuoti. Šį kartą prie sienos netikrino, tad po 16 valandų važiavimo pasiekėm namus.