Kitą dieną nusprendėm rimčiau pasilaipioti. Tikslas - Bystrie Sedlo 2314 m virš jūros lygio.
Pirma kelionės dalis link krioklių. Iš pradžių keliukas eina mišku. Jaumas lyg būtų lietuviški miškai, tik kelias eina visą laiką aukštyn, o ne tiesiai ir daug akmenų :)
Kaip ir visur, vaizdai pakerintys,
Poilsis ant minkšto minkšto akmenuko :)
Iki šios vietos ir visi turistai eina, net bobutės ir diedukai su lazdutėmis :) Matėme nemažai šunų (nors miško pradžioje buvo ženklas draudžiantis vestis šunis). Nustebino auksaspalvis retriveris su antsnukiu. Na, matyt, dar yra baimių...
Krioklys taip pat įspūdingas. Gaila, nuotraukose nesijaučia jo aukščio. Nors pirmoje ir antroje nuotraukose galima įžiūrėti mažą žmogiuką viršuje, kad pajausti jo didybę.
Mes nusprendėme neapsistoti ties kriokliu ir patraukti toliau. Nusprendėme... Na, iš pradžių viskas gerai – keliaujame. Gamta stulbinanti.
Kuo toliau, tuo sunkiau. Vienintelė mintis: "ja chočiu posmotret v glaza tomu inžinieru, kotoryj pridumal gora". Čia aš supratau, ką reiškia išretėjęs oras. Nelabai malonus jausmas, kai bandai įkvėpti, o oro trūksta. Ne dūsti, bet arti to.
O koks nuostabus jausmas atsistoti ant sniego, kai pačiam prakaitas srūva :) Niekur kitur to nepatirsi, tik kalnuose...
Gėlytės žydi ir kalnuose!
Palengva darosi vėsu.
Ir ką... Nuo šio ežeriuko
dar reikėjo 2-3 šimtus metrų lipti gana stačiai aukštyn, ten daug sniego matėsi, o mes nei jėgų, nei laiko nebeturėjome... Labai gaila, bet reikia prisipažinti, jog kalnas įveikė mus.
Nusileidę nusprendėme užsukti į vieną užeigą ir paragauti, kokių tradicinių patiekalų. Egis ragavo guliašą (nors jis lyg ir venftų tradicinis patiekakas), o aš keptą sūrį. Skanumėlis! Užeigoje grojo čigonų ansamblis. Vos mums pridėdus vienas jų prisistatė ir pradėjo klausinėti iš kur atvykome. Pasiūlėme atspėti. Kokių tik šalių nevardino, vadino ir latviais, ir rusais, ir estais, bet Lietuvos neįvardino :) Paskui pradėjo groti "ochi chiornyje" (tipo lietuvišką dainą) ir pirštais barbenti per smuiką, kur buvo užkištos kronos. Viskas aišku, reikia susimokėti, o mes smulkių pinigų neturime. O siaubeli, kokie jie įkyrūs. Kol valgėme man ir čirpino smuiką į ausį... Nei pavalgyti, nei pasikalbėti. Galiausiai netekę vilties pasitraukė, bet vos susimokėjus už maistą ir gavus grąžos padėjome kronų ant stalo, prisistatė, lyg užuodę pinigus :)
Kadangi šis pasikopinėjimas buvo be šunų, vakarą skyrėme jiems. Išvedėm į laukus (gerai, kai jie šalia gyvenamosios vietos), padūkom ir kartu pozavom ant šieno kupetų. O ir patys dar siautėm, šokinėjom ant jų, virtom žemėn ir vėl ropštėmės. Ir iš kur tiek energijos, po gana sunkios sunkios dienos?
Tai tiek!!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą